1[Choras:] Kur nuėjo tavo mylimasis,
o gražiausioji iš moterų?
Kuriuo keliu pasuko tavo mylimasis,
kad galėtume jo ieškoti kartu su tavimi?
2[Ji:] Mano mylimasis nusileido į savo sodą,
prie kvapiųjų augalų lysvių,
ganyti kaimenės soduose
ir pasiskinti lelijų.
3Aš – mano mylimojo,
o mano mylimasis – mano.
Jis ganosi tarp lelijų.
4[Jis:] Mano meile, tu graži kaip Tirca,
daili kaip Jeruzalė,
pagarbią baimę kelianti kaip pulkas su vėliavomis.
5Nugręžk savo akis nuo manęs,
nes jos mane gniuždo!
Tavo garbanos plasta tarsi kaimenė ožkų,
besileidžiančių žemyn Gileado šlaitais.
6Tavo dantys kaip kaimenė avių,
lipančių iš maudyklos.
Kiekviena jų turi po dvynę,
nė vienos nėra vienišos.
7Tavo skruostai kaip dvi granato pusės,
slepiamos šydo.
8Šešiasdešimt karalienių, aštuoniasdešimt sugulovių
ir merginų be skaičiaus.
9Tik viena ji – mano balandė,
mano tobuloji,
tik viena ji – motinos numylėtinė,
džiaugsmas tos, kuri ją pagimdė.
Merginos matė ją ir gyrė;
ir karalienės, ir sugulovės kėlė ją į padanges.
10[Choras:] Kas yra ta, kuri sušvinta tarsi aušra,
graži kaip mėnulis,
šviesi tartum saulė,
pagarbią baimę kelianti kaip pulkas su vėliavomis?
11[Ji:] Nusileidau į riešutmedžių giraitę
slėnio žiedų pamatyti,
pažiūrėti, ar vynmedžiai jau išsprogę,
ar granatmedžiai jau pražydę.
12Nė nepajutau, kaip mano troškimas įkėlė mane
į vežimą šalia mano didžiūno.
